Kolekcionierius

video

Stebėdamas pasaulį ir žmones, pamažu įsitikinau, jog mūsų gailestis kitiems pagrįstas egoistiniais sumetimais. Ko gero, atmetus kai kurias išimtis, taip yra visada. Įsivaizduokim tokią situaciją. Jūs atsiduriate kieno nors laidotuvėse. Ruduo, apvytusios astros, karstas, kapo duobė, sužvarbę žmonės juodais rūbais ir nejauki nuotaika. Jūs stovite kitiems už nugarų, kiek nuošaliau, nes nepriklausot velionio artimųjų ratui ir atėjot grynai iš mandagumo, kadangi mirusįjį kažkada šiek tiek pažinojote. Taigi turite puikią progą žiūrėti į viską ir vertinti bešališkai. Štai karstas leidžiamas į duobę, groja liūdna atsisveikinimo muzika. Ir ką gi jūs girdite dar, be šios muzikos? Našlės raudą:
Ak, kaip aš be jo gyvensiu?! Mano vienintelis, mano brangiausias!
Ir taip toliau, ir taip toliau. Jaučiate? AŠ, MAN... Niekas, beveik niekas neverkia dėl to, kad žmogus mirė ir JAM bloga būti mirusiam. Ne. Tiktai "AŠ be jo negaliu!", "MES šito nepergyvensime!" ir panašiai. Argi ne keista bus po viso šito žiūrėti į raudantį prie karsto žmogų, ar neįžvelgsite jo ašarose nieko daugiau, tik susirūpinimą savimi? Tik tiek.
Jeigu jūs perkratysite savo jausmus, tikriausiai susiprotėsite: visi mes panašūs, ir jūs, ir aš. Tuomet jums lengva bus suprasti, kodėl aš nemėgstu ligonių. Man sunku lankyti net pačius artimiausius sergančius žmones, nes mane slegia jausmas, kad turiu jiems padėti, gal net išgydyti juos ir, svarbiausia, kad tik aš galiu tai padaryti.
Taigi šešiasdešimtųjų pavasarį ūmai susirgo artimas žmogus, gyvenęs vienui vienas, neturįs nei šeimos, nei giminaičių, kurie jį būtų galėję slaugyti. Mano nelaimė (ar laimė?), mus daug kas siejo, tad valgydinti ligonį, prausti ir šiaip prižiūrėti teko man. Būdamas protingas žmogus ir žinodamas mano požiūrį į sergančiuosius, jis nereikalavo, kad tomis valandėlėmis, kai jam tiesiogiai nesu reikalingas, sėdėčiau prie jo guolio, linksminčiau jį smagiomis istorijomis ir guosčiau. Tačiau vis tiek aš buvau priverstas kiurksoti kur nors netoliese, kad prireikus jis galėtų greit mane pasišaukti. Turėdamas šitaip leisti laiką, kartais aš norom nenorom, iš nuobodumo, perskaitydavau visus laikraščius, nes visuose namuose nebuvo nieko daugiau, tik techninė literatūra, o ši man yra nuobodi ir, atvirai kalbant, sunkokai suprantama.
Vieną rytą, padavęs draugui pusryčius, sėdėjau ir varčiau kažkokio dienraščio skelbimų skyrių. Tarp įvairių žinučių, informuojančių mane, kad parduodamas juodas pudelis, motociklo priekaba, miegamojo baldų komplektas arba kad mielai bus perkamas metalinis garažas ar vaiko vežimėlis, pasitaikė viena, pro kurią iš pradžių aš praslydau akimis, bet paskui sugrįžau prie jos ir perskaičiau įdėmiau, nes man pasirodė, kad joje yra korektūros klaida. Žinutė skambėjo šitaip:

Parduodama kolekcija. Saulėlydžiai.
Kreiptis adresu:... iki 19 val.


Mat iškart aš pamaniau, kad žodis "Saulėlydžiai" reiškia adresą, kuriuo pirkėjai turėtų kreiptis. Na, pavyzdžiui, Saulėlydžių g – vė arba Saulėlydžių skr – vis. Tačiau apačioje, antroje eilutėje, buvo įrašyta kita gatvė. Aš nesupratau. Ką visa tai galėtų reikšti. Kokia tai kolekcija, ir kuo čia dėti saulėlydžiai? Tąkart nelaužiau ilgai galvos. Išplėšiau žinutę ir įsidėjau į kišenę. Šiaip sau. Neketindamas vėliau kada prie jos grįžti. Taip kaip žmonės daug negalvodami įsimeta kišenėn keistos formos akmenuką, nors jis niekuomet nebus jiems reikalingas.
Praėjo keletas mėnesių. Draugas pasveiko, ir aš gyvenau toliau kaip gyvenęs. Buvo vėlyvas ruduo, kai kartą, nebeprisimenu kokiu reikalu vedinas, atsidūriau tame miesto kvartale, kuriame buvo ir gatvė, skelbta laikraščio žinutėje. Jokios kolekcijos man nereikėjo, ir aš pagalvojau, jog tik pereisiu ta gatve ir įdomumo dėlei pasižiūrėsiu į namą, kuriame gyvena skelbimo savininkas.
Namą radau nesunkiai. Tai buvo medinis pastatas aukštais, maždaug žmogaus ūgio, pamatais, sumūrytais iš stambių akmenų. Matyt, senas statinys, nes cemento plyšiuose augo samanos ir žolė. Gatvėje stovėjo sunkvežimis, ir visas tarpas tarp sunkvežimio ir namo buvo nubarstytas laikraščių skiautėm ir senų žurnalų viršeliais. Ketvertas vyrų tamsiai pilkais kombinezonais stengėsi išnešti pro duris masyvią spintą. Jiems vadovavo daugmaž trisdešimties metų aukštas šviesiaplaukis vyras. Jam mostaguojant rankomis, atsagstyto švarko skvernai plaikstėsi. Vyras šypsojosi ir juokavo su krovėjais.
Keletą minučių aš stovėjau, žiūrinėdamas tą grupę, kol vyras su švarku pamatė mane. Jis priėjo artyn ir paklausė:
Jūs ieškote Grikonio?
Aš sumišau. Nežinojau, ką atsakyti, nes po teisybei nepažinojau jokio Grikonio ir apskritai vargu ar buvo galima sakyti, kad ko nors ieškau. Vyras skvarbiai ir tiriamai stebėjo mano sumišimą. Nejučia įkišau ranką kišenėn, ištraukiau laikraščio skiautę su skelbimu ir padaviau jam. Jis metė trumpą žvilgsnį į žinutę, paskui vėl pasižiūrėjo į mane.
Aa. Vadinasi, jūs iš tų...
Neturėjau jokio supratimo apie "tuos".
Atvirai kalbant, ne, – pasakiau.
Bet jis nepaisė mano žodžių ir, regis, toliau laikė mane esant iš ,"":
Jis mirė pereitą savaitę. Tikriausiai jautė, kad greit mirs, ir skubėjo parduoti. Aš jo sūnus, – jis padavė man ranką, aš paspaudžiau. – Nusprendžiau parduoti namą ir visus baldus. Matote,– jis mostelėjo ranka į krovėjus. – Viską iškraustom.
Paėmė mane už alkūnės:
Eime vidun. Parodysiu, kur šitai sudėta. Buvo prigrūstos visos spintos, tad mes sukrovėm viename kambaryje. Ketinau išmesti, todėl krovėm kaip pakliuvo. Jo buvo sudėta labai tvarkingai. Nemaniau, kad kam viso to prireiks. Jūs galit pasiimti. Pinigų man nereikia. Vis tiek būčiau išmetęs. Tik turėsit skubiai išgabenti. Dar šiandien.
Jo mintys šokinėjo, kalbėjo jis greitai, neleisdamas įsiterpti. Ūmai spustelėjo man alkūnę:
Žinot? Aš sugalvojau. Mes sumesim į šitą mašiną, nuvešim ir iškrausim pas jus. Nebijokit, tilps. Mašinoj dar daug vietos. Čia paskutinis reisas. Taip bus greičiau.
Kalbėdamas vedė mane per tuščius kambarius su nudriskusiais žydrais ir gelsvais sienų apmušalais. Kvepėjo cinamonu ir šlapiais voratinkliais. Grindyse buvo žymūs ilgai vienoje vietoje stovėjusių baldų pėdsakai. Vyras atidarė duris į nedidelį kambarėlį su vienu plačiu langu:
Štai jie.
Turiu pasakyti, kad tai, ką pamačiau, mane nuvylė. Nieko sąmoningai nesitikėdamas, vis dėlto širdies gilumoje laukiau išvysiąs šį tą įdomaus. Na, kokią nors kolekciją, tegul degtukų etikečių ar bent jau sagų. Bet tai, kas buvo suversta kambaryje, nė iš tolo nepriminė kolekcijos. Ten buvo krūvos sulankstytų skardinių nuo marmelado, patamsėjusių ir parudavusių senų kartoninių pakelių nuo kavos surogatų, juodo stiklo butelių (ant vieno perskaičiau: "Rašalas") ir tamsiu popieriumi apklijuotų stiklainių. Prie kai kurių buvo priklijuotos kažkokios etiketės, prie kitų nebuvo nieko, tik sukepusių klijų pėdsakas, liudijantis, kad ir čia etikečių būta.
Štai jie, – pakartojo vyras, stovėdamas man už nugaros ir žiūrėdamas į kambarį pro mano petį.
Kas?
Saulėlydžiai. Ei, vyrai! – šūktelėjo. – Sukraukit ir šitą! – jis atsainiai paspyrė vieną skardinę, ir ši, džengsėdama į grindis, nuriedėjo prie kitų. Sprendžiant iš garso, buvo tuščia.
Tikriausiai mano veidas rodė nusivylimą, nes išgirdau:
Tėvas nuolat skųsdavosi, kad trūksta taros. Visi kaimynai šitai žinojo ir nešdavo jam kiekvieną atliekamą dėžutę.
Krovėjai tuo tarpu glėbiais nešė ir krovė skardines ir stiklainius į sunkvežimį, o aš turėjau stovėti ir klausytis šito nepažįstamo žmogaus. Visas šlamštas užims ketvirtadalį mano buto. O kiek dar pastangų turėsiu padėti, kol išmesiu jį lauk. Juk negaliu samdytis krovėjų, kad šie išneštų šiukšles.
Nemažai, tiesa? – pasakė šviesiaplaukis, truputį didžiuodamasis. – Iš pradžių jis kolekcionavo saulėtekius, bet vėliau kažkaip susidomėjo saulėlydžiais. Žinot, jis pradėjo visu tuo domėtis gana vėlai, tad negalėjo skirti laiko ir vieniems, ir kitiems. Amžius nebe tas. Patys suprantate, vasarą saulė teka labai anksti, ir senam žmogui sunku keltis apyaušriu. Saulėlydžiai jam buvo patogiau. Kai dėl manęs, tai jūs galit pasiimti viską. Saulėtekiai sukrauti rūsyje. Beveik visi be etikečių. Vis vien reikės juos kur nors padėti. Man būtų patogiau, jeigu pasiimtumėte viską. Jis pasižiūrėjo man į akis:
Na kaip?
Jaučiau, kad raustu, bet nieko negalėjau padaryti.
Ne, dėkui, – pasakiau, – tai ne mano sritis.
Na ką gi.
Krovėjai baigė darbą, ir mes nuėjome prie sunkvežimio. Aš atsisėdau greta šoferio – turėjau parodyti kelią. Šviesiaplaukis įlipo į kėbulą. Po valandos likau savo bute vienas, apsikrovęs metalo laužu, makulatūra ir stiklainiais, tyliai keikdamasis ir neturėdamas nė menkiausio supratimo, ką veikti su visu tuo turtu, nukritusiu man, galima sakyti, iš dangaus. Paėmiau vieną dėžutę, pavarčiau rankose ir numečiau atgal į krūvą. Vienoje etiketėje lygiu, apvaliu, beveik vaikišku braižu buvo išvedžiotai ,"Žagarė, 1946, pavasaris". Pakėliau skardinę ir pajudinau. Vienu tarpu pasirodė, lyg kažkas skambtelėjo viduje, tačiau, vėl papurtęs, nebeišgirdau nė garso. Paprasta tuščia skardinė. Mačiau save veidrodyje su ta dėžele prie ausies. Atrodžiau kvailai.
Atsidusau, susiieškojau peilį, atidariau skardinę ir atšlijau. Kambarį užpildė sidabrinė šviesa. Daiktai ištirpo. Mačiau priešais save dangaus kraštą ir besileidžiančią saulę. Svetima, nepažįstama vietovė, nušviesta raudonų, bronzinių spindulių. Panašiai atsispindi, krosnies liepsna sidabriniuose induose. Keletas gelsvo porceliano debesų, sustingusių virš horizonto, avietinis saulės diskas dangaus dugne. Dangus, viršuje žalias kaip ką tik prasikalusi žolė, kiek žemiau prinokusių kriaušių spalvos, kuri skaidėsi į kažkokius žiburiuojančius atšvaitus nelyginant šviesos blyksniai krištolo stiklinėje su arbata. Oras tyras ir vaiskus, tačiau viskas apgaubta vos juntamo nuovargio. Vos vos.
Tai iš tiesų buvo saulėlydis. Jis truko neilgai, keletą minučių, kol saulė nusileido. Uždariau skardinę ir nusviedžiau žemėn. Buvau apkvaitęs, nelyginant užsirūkęs po ilgo laiko.
Po pusvalandžio, praėjus svaiguliui, ėmiau žiūrinėti kitas etiketes. Visose buvo data, vietovės pavadinimas ir metų laikas. Daugiau nieko. Aptikau keletą prieškarinių dėžučių, tris keturias karo laikotarpio, bet dauguma buvo dvidešimties paskutiniųjų metų. Sudėjau viską kiek įmanydamas tvarkingiau ir išėjau iš namų. Turėjau pasivaikščioti ir ramiai viską apgalvoti.
Visas dėželes man pavyko peržiūrėti maždaug per mėnesį. Daugiau kaip dešimt per dieną niekaip neįstengiau. Galva visai apsisukdavo, netekdavau nuovokos, kas aš ir kur esu. Dešimt buvo riba, kurios peržengti man nė sykio nepasisekė. Daug vėliau nusistačiau sau taisyklę: neatidarinėti daugiau kaip po tris dėžutes tą pačią dieną. Bet tai buvo vėliau. O tada aš buvau kaip pamišęs. Nelyginant žmogus, kuris vos nemirė dykumoje nuo troškulio ir dabar geria ir geria vandenį niekaip netikėdamas, jog vanduo nesibaigs. Negalėjau įsivaizduoti, kaip anksčiau nepastebėdavau saulės laidos. Ir dar: tas žmogus, Grikonis, sudaręs šią kolekciją, nuolat buvo su manim. Aš pažinau jį taip, kaip pažįstu save. Nors jis buvo miręs ir palaidotas, tarp mūsų nusidriekė tvirta auksinė gija. Bene tvirčiausia iš visų, kokios mane su kuo jungė. Aš sprendžiau apie jį iš to, kaip saulėlydžiai buvo parinkti, kokių spalvų, linijų ir nuotaikų. Kai kurie saulėlydžiai man nelabai patiko, kiti labiau, trečiais aš žavėjausi kaip tobulais kūriniais. Ir visa tai leido man pažinti Grikonį. Lig tol niekuomet nebuvau pagalvojęs, kad apie žmogų galima spręsti iš to, kokie saulėlydžiai jam patinka. Nežinodamas smulkmenų, galėjau išgyventi to žmogaus vienatvę kaip savo paties (pats aš niekados nepatyriau tokio jausmo), išgyventi jo jausmus ir rūpesčius, nuo kurių jis jau seniai išsivadavo visam laikui. Kai kada žiūrėdavau tą patį saulėlydį po keletą kartų, kol suvokdavau, kas gožė Grikonio mintis, kai jis pats stebėjo šitai. Atsitiktinių saulėlydžių ten nebuvo. Visi turėjo kažkokią prasmę. Reikėjo ją tik įžvelgti. Ilgainiui aš atsirinkau kokį dvidešimt saulėlydžių, kuriuos žiūrėdavau ir žiūrėdavau, kaskart atrasdamas vis kitokių nuotaikų ir jausmų. Likusius peržvelgdavau tik retkarčiais, jeigu būdavo kas nors neaišku kuriame iš dvidešimties.
Pasaulis man įgavo naują, neregėtą gylį ir erdvę. Vieną dieną nuvažiavau į tuos namus, nuo kurių viskas prasidėjo, slapta vildamasis, jog pavyks rasti ir saulėtekius. Durų ilgai niekas neatidarė, aš buvau jau besidžiaugiąs, jog ten niekas negyvena ir man pasiseks. Tačiau durys prasivėrė, ir pasirodė raukšlėtas nepatiklus senės veidas. Pasisakiau esąs senojo namų savininko draugas ir pasiteiravau, kur jis palaidotas. Tačiau senė nežinojo. Tuomet paklausiau, kur gyvena jo sūnus. Šito ji taip pat negalėjo pasakyti. Netekdamas vilties ką nors surasti, užsiminiau apie saulėtekius.
Kokius salėtekius? – senė išsigando.
Na... dėžutėse. Jie turėjo būti rūsyje.
Saulėtekius dėžutėse? Rūsyje? Beprotis! – senė užtrenkė duris man prieš nosį, ir girdėjau, kaip ji šūkavo viduje: – Tyčiotis iš senos moteriškės ! Ne! Aš iškviesiu miliciją! Aš šito taip nepaliksiu! Nunuodijo katę, o dabar tyčiosis! Nori išgyvendinti! Na, pažiūrėsim! Visus paduosiu į teismą!
Ir taip toliau... Daugiau aš ten nebėjau. Baudžiausi ką nors išsiteirauti iš kapinių sargo, bet ir jis nieko nežinojo. "Laidoja daug. Negi visus prisiminsi", ir viskas.
Ilgainiui man ėmė nebepakakti to, ką turėjau. Panorau turėti kažką savo. Savo paties. Vis dažniau ir dažniau pagalvodavau apie tai, kol, pats to nepastebėdamas, apsisprendžiau. Prisikroviau lagaminą tuščių arbatos skardinių, pasiėmiau keletą dienų nemokamų atostogų ir išvažiavau į tas vietas, kur, tikėjausi, saulėlydžiai bus labai gražūs. Pasirinkau pietų Lietuvos ežerus, nors niekad nebuvau ten buvęs. Ežerai man patikdavo nuo seno. Trys dienos buvo debesuotos, bet ketvirtoji išaušo visai nebloga, ir vakarop aš susiruošiau. Prisipažinsiu, jog labai baiminausi, ar man kas išeis. Ir iš tiesų pirmieji bandymai buvo nekokie, tačiau greit supratau, kur mano klysta. Reikia ne šiaip žiūrėti į besileidžiančią saulę. Reikia IŠGYVENTI. Visus savo jausmus ir mintis sukoncentruoti į vieną – į saulėlydį. Čia ir glūdi visa paslaptis, nes ne į kiekvieną saulėlydį gali taip įsijausti. Kitas sunkumas – kad per vieną dieną gali pamatyti tik vieną saulėlydį. Antrą sykį jis jau nebepasikartos. Tad jokių kelių mėginimų čia būti negali. Arba tau pavyko, arba ne. Ir viskas.
Nuo anų laikų praėjo penkiolika metų, ir galiu sakyti, jog mano viltys išsipildė. Metai iš metų aš kaupiau savo rinkini, kiekvieną laisvą dieną ieškodamas saulėlydžių. Atrinkinėjau, kai ką palikdamas, kai ką atmesdamas, kol mano asmeninė kolekcija tapo graži, tvarkinga ir kompaktiška. Galima sakyti, aš pasidariau šio kiek neįprasto dalyko virtuozas. Vos žvilgteliu į saulėlydį ir jau žinau, ko jis vertas, tiks ar netiks mano kolekcijai.
Štai jau dveji metai, kaip aš pensijoje, tad, patys suprantate, nebe už kalnų mano paties saulėlydis, kurį regėsiu tik syki, tačiau jo negalėsiu įtraukti į savo kolekciją. Dabar aš visą laiką važinėju ir vaikščioju po kraštą. Kai kuriose vietose mane jau pažįsta, ir vaikai siūlosi panėšėti skardinės. Jie nežino, kodėl aš vis čia, kas mane atgena į jų apylinkes, bet, galimas daiktas, kada nors aš jiems paaiškinsiu tatai. Turbūt paaiškinsiu ir papasakosiu visa, ką žinau apie saulėlydžius ir apie pasaulį. Kaskart sunkiau man eiti apsikrovus savo saulėlydžiais, nelyginant senovėje vaikščiojusiems po kaimus žiurkiagaudžiams, vadinamiems ,"vengrais". Sunkiau sulig kiekviena diena. Galimas daiktas, kad aš taip pat įsigeisiu parduoti kam savo kolekciją, nors greičiausiai padovanosiu tinkamam žmogui. Nenustebkit tuomet užtikę laikraštyje nedidelį skelbimą:

Parduodama kolekcija. Saulėlydžiai.

Tai būsiu aš.

Tomas Saulius Kondrotas


A furia di meravigliarmi del mondo e della gente, a poco a poco mi sono convinto che la nostra compassione per gli altri si fonda su calcoli egoistici. Probabilmente, a parte qualche eccezione, è sempre così. Immaginiamoci questa situazione. Voi vi trovate ai funerali di una persona. L’autunno, gli aster in fiore, la bara, la fossa per la tomba, la gente infreddolita negli abiti neri e un’atmosfera spiacevole. Voi siete in piedi alle spalle degli altri, un po' in disparte, poiché non appartenete alla cerchia dei parenti prossimi del defunto e siete venuti solamente per cortesia, dal momento che una volta l’avevate un po' conosciuto. Dunque avete un’ottima occasione per osservare tutto e valutarlo con imparzialità. Ecco che la bara viene calata nella buca, si suona una triste musica di commiato. E cos’altro sentite voi, a parte quella musica? Il lamento della vedova: - Ah, come farò io a vivere senza di lui ?! Mio unico bene, mio carissimo!
Eccetera, eccetera. Sentite? IO, MIO... Nessuno, quasi nessuno piange per il fatto che un uomo é morto e che PER LUI é male esser morto. No. Solo "IO senza di lui non posso!", "NOI non sopravvivremo a tanta disgrazia!" e simili. Non vi sembrerà strano dopo di ciò guardare uno che piange accanto al feretro, non sorprenderete nelle sue lacrime solo apprensione per se stesso? Si, solamente questo.
Se rovisterete nei vostri sentimenti, forse ne converrete: in fondo siamo tutti molto simili. Perciò vi sarà facile capire, perché non amo gli ammalati. Trovo difficile persino far visita alle persone che mi sono più care quando stanno male, perché mi opprime l’idea di doverle aiutare, forse addirittura curarle e, quel che é peggio, che solo io possa farlo.
All’improvviso, mentre correva la sua sessantesima primavera, s’ammalò una persona a me cara, vissuta sola soletta, senza famiglia né parenti che potessero essergli d’aiuto e conforto. Per mia fortuna (o sfortuna?) molte cose ci legavano, cosicché toccò a me imboccarlo, lavarlo e vegliarlo. Poiché era un uomo intelligente e conosceva il mio punto di vista intorno ai malati, non richiedeva da me che sedessi presso il suo letto a lisciarlo e intrattenerlo con storielle allegre anche in quelle ore in cui non era davvero necessario. Però ero pur sempre costretto a gironzolare nei dintorni in modo che all’occorrenza potesse chiamarmi. Dovendo spendere così il mio tempo, ogni tanto, volente o nolente, spinto dalla noia, leggevo da cima a fondo tutte le riviste, anche perché negli ospedali non si trovano altro che testi tecnici e quelli io proprio non li sopporto e per dirla tutta sono piuttosto duri da digerire.
Una mattina, dopo aver dato la prima colazione al mio amico, sedevo e sfogliavo le pagine degli annunci di un quotidiano. Tra le svariate notiziole che m’informavano sulla vendita d’un pentolone nero, del portapacchi d’un motociclo, d’una camera da letto o del fatto che si comprerebbe volentieri un box metallico e un passeggino per bambini, ne capitò una sulla quale dapprima lasciai scivolare gli occhi ma poi vi ritornai sopra e lessi con maggiore attenzione, perché mi pareva contenere un errore di stampa. L’annuncio suonava così:

Vendesi collezione. Tramonti.
Rivolgersi a.... fino alle 19

Dapprincipio pensai che la parola "Tramonti" indicasse l’indirizzo al quale gli acquirenti dovevano rivolgersi. Così come c’è viale dei Tramonti o traversa del Tramonto. Ma in basso, nella seconda riga, c’era scritta un’altra via. Non mi raccapezzavo. Che poteva significare tutto ciò, cos’era mai quella collezione e che c’entravano i tramonti? Lì per lì non ci rimuginai troppo.
Strappai l’annuncio e l’infilai nel taschino. Così, come spesso senza riflettere si mettono in tasca pietruzze di forma strana pur sapendo che non ci serviranno mai.
Passarono alcuni mesi. Il mio amico e io vivevamo come al solito. Era autunno inoltrato quando una volta, non mi ricordo per quale faccenda, capitai in quel quartiere della città dove si trovava la strada indicata nell’annuncio del giornale. Non avevo bisogno di nessuna collezione, ma decisi di passare per quella strada e per curiosità dare un’occhiata alla casa dove viveva l’inserzionista.
Trovai subito la casa. Era una costruzione in legno con profonde fondamenta, più o meno ad altezza d’uomo, murata con grosse pietre. Si vedeva che era un vecchio edificio perché nelle crepe della malta crescevano già erbette e muschi. Nella via c’era un camion in sosta e l’intero tratto tra l’automezzo e la casa era ricoperto con fogli di giornali e vecchie riviste sparpagliate a terra. Quattro uomini con tute grigio scuro si sforzavano di far passare dalla porta un grosso armadio. Li guidava un tizio alto e biondo, più o meno sulla trentina. A furia di gesticolare con le mani, gli svolazzavano i baveri della giacchetta abbottonata. L’uomo sorrideva e scherzava coi facchini.
Rimasi lì per qualche minuto osservando il gruppo finché il tipo con la giacca mi vide. Si fece vicino e chiese:
- Lei cerca Grikonis ?
Io restai interdetto. Non sapevo cosa rispondere perché in verità non conoscevo nessun Grikonis e nemmeno si poteva dire che cercassi davvero qualcuno. L’uomo penetrante e indagatore notò la mia confusione. Macchinalmente infilai la mano nel taschino, estrassi il pezzetto di giornale e glielo mostrai. Gli dette un rapido sguardo e di nuovo mi fissò.
- Aah. Ciò significa che lei é di quelli...
Io non avevo la più pallida idea di chi fossero "quelli".
- Per parlare francamente, no - dissi.
Ma lui non prestò attenzione alle mie parole e a quanto pare anche dopo mi considerò come uno di "quelli":
- E’ morto una settimana fa. Probabilmente sentiva che sarebbe morto presto e si é affrettato a vendere. Io sono suo figlio - mi tese la mano e io la strinsi. - Ho deciso di vendere la casa e tutti i mobili. Vede, - e mosse la mano verso I facchini - portiamo tutto fuori.
Mi prese per il braccio.
- Entriamo. Le farò vedere dov’è sistemata.
Gli armadi erano stracolmi e allora abbiamo trasportato tutto in una stanza. Ho in mente di gettarli, perciò abbiamo caricato come capitava. Lui aveva sistemato tutto con molto ordine. Non pensavo che a qualcuno sarebbero servite queste cose. Se le può prendere. Non chiedo nessun compenso. Me ne sarei disfatto comunque. Solo dovrebbe portar via tutto al più presto. Oggi stesso.
I suoi pensieri saltellavano, parlava veloce, senza permettere spiegazioni. Di colpo mi strinse il braccio:
- Sa una cosa? Ci ho pensato. Noi mettiamo tutto in questa macchina, lo trasportiamo a casa sua e scarichiamo. Non abbia paura, ci starà. Nella macchina c’è ancora molto posto. Questo é l’ultimo viaggio. Così faremo più in fretta. - Parlando mi conduceva per le stanze vuote con brandelli di carta giallastra e azzurro cielo attaccati alle pareti. Odoravano di cinnamomo e di ragnatele umide. Sui pavimenti erano ancor chiare le tracce di mobili da poco rimossi. L’uomo aprì una porta su una piccola cameretta con un’ampia finestra:
- Eccoli.
Devo dire che quel che allora vidi mi deluse. Senza, in coscienza, aspettarmi nulla, eppure nel profondo del cuore speravo di vedere qualcosa d’interessante. Si, una collezione, fosse pure di etichette, di fiammiferi o di spillini. Ma ciò che era ammonticchiato in quella camera da lontano non ricordava affatto una collezione. C’erano cumuli di scatolette di latta della marmellata, storte e arrugginite, vecchi pacchetti di cartone per surrogato di caffè pieni di macchie, bottigline di vetro nero (su una lessi "Inchiostro Pingvin") e barattoli di vetro ricoperti con carta adesiva scura. Alcuni avevano certe etichette, altri non recavano niente o delle tracce di colla sbruciacchiate a indicare che anche lì c’erano state le etichette.
- Eccoli - ripeté quell’uomo, ritto dietro la mia schiena, guardando la camera oltre le mie spalle.
- Cosa?
- I tramonti. Ehi, ragazzi! - strillò - caricate anche questa roba! - aprì con delicatezza una delle scatolette e quella, rimbalzando sul pavimento, rotolò verso le altre. A giudicare dal suono doveva essere vuota.
Probabilmente il mio viso mostrò delusione, poiché sentii dire:
- Il babbo si lamentava sempre che gli mancavano i contenitori e tutti i vicini allora gli portavano ogni tipo di barattoli che poi gli sono rimasti.
I facchini intanto trasportavano le lattine e i barattoli di vetro sul camion e io dovevo starmene lì, in piedi, e ascoltare quello sconosciuto. Quella robaccia occuperà almeno un quarto del mio appartamento. E quanta fatica dovrò ancora fare prima di riportarla tutta fuori di casa; non posso certo permettermi d’ingaggiare dei facchini.
- Mica poco, vero? disse il biondo con una punta d’orgoglio. - All’inizio collezionava aurore, ma poi, chissà come e perché, s’interessò ai tramonti. Sapete, cominciò ad occuparsi di tutto ciò assai tardi cosicché non poté dedicare molto tempo agli uni e alle altre. L’età non era più quella. Capirete da solo: d’estate il sole sorge molto presto e per una persona anziana non é semplice levarsi all’alba. I tramonti erano più comodi. Comunque per me lei può prendersi tutto. Le aurore sono stipate nello scantinato. Quasi tutte senza etichetta. Ma penso che in un modo o nell’altro occorrerà aiutarla. Per me sarebbe meglio se si prendesse tutto. Mi guardò negli occhi:
- E allora?
Avvertivo sul mio volto un certo rossore ma non riuscivo a farci niente.
- No grazie, - dissi - non é il mio campo.
- Ma come...
I facchini avevano finito il lavoro quando arrivammo presso il camion. Mi sedetti vicino al conduttore per indicare la strada. Il biondo salì in cabina. Dopo un’ora rimasi da solo nel mio appartamento, sovrastato da pezzi di metallo, stracci e barattoli di vetro; bestemmiavo sottovoce e non avevo la minima idea di come utilizzare quel tesoro cadutomi, é il caso di dirlo, dal cielo. Afferrai una di quelle scatolette di latta, la rigirai nelle mani e la gettai di nuovo nel mucchio. Sull’etichetta, a lettere rotonde, uguali e quasi infantili, lessi: "Zagare, 1946, Primavera". Sollevai la scatoletta e l’agitai. A un tratto mi parve che qualcosa risuonasse all’interno, ma dopo averla agitata ancora per un po', non udii più nulla. Una semplice latta vuota. Mi sorpresi nello specchio con quella scatoletta all’orecchio. Avevo l’aria di un imbecille.
Ebbi un sospiro, mi procurai un coltellino, aprii la latta e balzai all’indietro. La stanza fu invasa da una cortina di luce argentea. Le altre cose svanirono. Vidi davanti a me la linea azzurra del cielo e il sole che tramontava. Un luogo straniero, del tutto sconosciuto, illuminato da raggi rossi e color del bronzo. Similmente si riflette la fiamma della stufa sulle stoviglie d’argento. Alcune nuvole di porcellana giallastra, appena visibili all’orizzonte, il disco cremisi del sole nel fondo del cielo. Il cielo, in alto verde com’erba appena spuntata, un po' più in basso color della pera che marcisce, in un gioco di barbagli come i lampi di luce sul bicchiere di cristallo pieno di tè. L’aria pura e tersa, ma avviluppata da una stanchezza appena percettibile. Appena appena.
Ecco che il tramonto c’era davvero. Non durò molto, solo qualche minuto finché il sole scomparve. Aprii la latta e la gettai a terra. Rimasi stordito per un po', come chi riprende a fumare dopo tanto tempo.
Mezz’ora più tardi, svanita la vertigine, passai in rassegna tutte le altre etichette. Su tutte c’era la data, il nome del luogo e la stagione. Nient’altro.
Ne trovai alcune degli anni prima della guerra, tre o quattro degli anni della guerra, ma la maggior parte erano degli ultimi vent’anni. Ricomposi tutto con ordine quanto meglio potei e uscii di casa. Avevo bisogno di camminare e di riflettere con calma.
Riuscii a passare tutte le scatolette nell’arco di un mese, ma non più di dieci al giorno. La testa mi girava, avevo perso la percezione di chi ero e di dove ero. Dieci era il limite che più di una volta non fui capace di superare. Molto più tardi mi imposi una regola: non aprire più di tre scatole nello stesso giorno. Ma ciò avvenne molto tempo dopo. Allora invece io ero come un folle. Come quell’uomo che nel deserto era quasi morto dalla sete e ora beve credendo che l’acqua non finirà mai. Non riuscivo a capire come avessi fatto prima a non notare i tramonti. E ancora: quell’uomo, Grikonis, che aveva messo insieme la collezione era costantemente con me. Io lo conoscevo così come conosco me stesso. Sebbene fosse morto e sepolto, tra noi si stese un resistente filo d’oro. Molto più resistente di qualunque altro che mi legasse a chicchessia. Ricavavo informazioni su di lui da come aveva selezionato i tramonti, con quali colori, linee e stati d’animo. Alcuni tramonti non mi piacevano affatto, altri così così, di altri ancora ero affascinato come da vere opere d’arte. E tutto questo mi faceva conoscere Grikonis. Fino ad allora non avevo mai immaginato che d’un uomo si può dire ciò che é dai tramonti che preferisce. Senza conoscerne i dettagli, potevo sperimentare la solitudine di quell’uomo come fosse la mia propria (io quella sensazione non l’avevo mai provata), riuscivo a esperire i sentimenti e le preoccupazioni dalle quali egli da tempo si era liberato per sempre. Talvolta guardavo e riguardavo lo stesso tramonto, finché percepivo cosa rodeva i pensieri di Grikonis quando anch’egli lo contemplava. Non c’erano tramonti casuali. Ognuno possedeva un significato, solo che bisognava saperlo cogliere. Col tempo selezionai una ventina di tramonti che guardavo e riguardavo ogni volta scoprendo sempre nuovi stati d’animo e sensazioni. Gli altri li guardavo solo di tanto in tanto, se mi restava qualcosa di oscuro in uno dei venti.
Il mondo acquistava per me nuove e mai viste profondità e dimensioni. Un giorno viaggiavo verso quella casa dove tutto aveva avuto inizio colla segreta speranza di riuscire a trovare anche le aurore. Da tempo nessuno aveva più aperto la porta. Io mi stavo già rallegrando del fatto che il luogo fosse disabitato perché così sarei riuscito nel mio intento. Ma la porta si aprì e apparve il volto raggrinzito e ingenuo di una vecchina. Dissi di essere un amico dell’ex proprietario della casa e mi informai su dov’era sepolto. Ma la vecchina l’ignorava. Allora chiesi dove abitava il figlio. Ma non seppe dirmi nemmeno questo. Mentre perdevo la speranza di trovare qualcosa, accennai alle aurore.
- Quali aurore? si spaventò la vecchietta.
- Sa... nelle latte. Devono essere nello scantinato.
- Aurore nelle latte? Nello scantinato? Lei é pazzo! - La vecchina mi sbatté la porta in faccia e sentii che strillava dentro: - Prendersi gioco di una donna anziana! No! Chiamerò la polizia! Non finirà così! Mi hanno avvelenato il gatto e ora si burlano di me! Mi vogliono buttare fuori di casa! La vedremo! Porterò tutto in tribunale!
E così via... Non indugiai oltre. Tentai d’ottenere qualche informazione dal custode del cimitero, ma anche questi non sapeva niente. "Ne seppelliamo tanti. Come si fa a ricordarseli tutti?", e basta.
Col tempo cominciò a non bastarmi più quello che possedevo. Volevo avere qualcosa di mio. Con sempre crescente insistenza ci rimuginavo su, finché, senza neanche accorgermene, presi la decisione. Riempii la valigia di scatolette vuote del tè, presi alcuni giorni di ferie non pagate e viaggiai nei posti dove immaginavo vi fossero i tramonti più belli. Anche se non c’ero mai stato prima d’allora, scelsi la zona dei laghi nel sud della Lituania. Quei posti mi attiravano già da tempo. Per tre giorni fu nuvoloso, ma il terzo già dall’alba si mostrò niente male e così mi preparai per il sud. Devo confessare che avevo molta paura di non riuscire. E infatti le prime prove non furono buone, ma compresi presto dov’era il mio errore. Non occorre semplicemente guardare il sole che cala. Bisogna invece VIVERE quella visione. Concentrare in uno - nel tramonto - tutti i propri sentimenti e pensieri. Qui é nascosto tutto il segreto perché non si può sentire così ogni tramonto. Un’altra difficoltà é che in un giorno si può vedere un solo tramonto. Esso non si ripeterà più una seconda volta. Perciò qui non può esserci alcun tentativo. O ti riesce oppure no. E basta.
Da quei giorni sono passati quindici anni, e posso dire che la mia speranza é stata soddisfatta. Anno su anno ho accumulato la mia raccolta, ogni giorno libero sono andato in cerca di tramonti. Ho selezionato, lasciando fuori o recuperando una cosa o l’altra, finché la mia collezione personale é diventata anch’essa bella, ordinata e compatta. Si può dire che sono diventato un virtuoso di quest’insolito genere di cose. Appena sbircio un tramonto so subito quanto vale e se si addice o no alla mia collezione.
Ecco, sono già due anni che sono in pensione e allora, lo capite da soli, non é più oltre le montagne il mio tramonto, che vedrei solo una volta senza poterlo inserire nella collezione. Adesso io viaggio di continuo per il paese, con ogni mezzo di trasporto e anche a piedi. In alcuni posti mi conoscono già e i ragazzini si offrono di portarmi le scatolette. Loro non sanno perché sono sempre qui, cosa mi spinge in questi paraggi, ma forse un giorno glielo spiegherò. Forse spiegherò e racconterò tutto ciò che so sui tramonti e sul mondo. E’ ogni volta più faticoso camminare col carico dei miei tramonti e non c’è paragone con quegli accalappiatopi, detti gli "ungari", che tempi addietro andavano per i villaggi. Ogni giorno é più dura. Non é da escludere che anche a me verrà il desiderio di vendere a qualcuno la mia collezione, sebbene preferirei donarla a una persona adatta. Non meravigliatevi perciò quando vi capiterà di vedere su un giornale questo piccolo annuncio:

Vendesi collezione. Tramonti.

Quello sarò io.

Tomas Saulius Kondrotas

__________

Il racconto di Tomas Saulius Kondrotas dal titolo "Kolekcionierius" (Il collezionista) è stato pubblicato nei "Racconti Lituani" contenuti nel cofanetto "Racconti dal mondo", una raccolta edita da Stampa Altenativa nel 1993 e ora introvabile.
Questa è una storia che può lasciare un po' spiazzati. Può sembrare un banale pezzo da due soldi, ma questa è una storia che ha bisogno di essere aperta proprio come i barattoli di cui parla, se si vuole scoprire qual è il sole che racchiude.
Il segreto è che qualunque cosa, se fatta con passione e dedizione, può dare l’occasione di raccogliere un tramonto.
Sono tramonti la musica che ascoltiamo, i libri che leggiamo, i versi delle poesie che recitiamo, i quadri che ammiriamo, i film che vediamo, le persone che amiamo...
La vita stessa, come l'arte tutta, è uno splendido tramonto. E così, senza rendercene conto, siamo circondati da tramonti tutti i giorni: ne ha uno il fruttivendolo sotto casa, ne ha uno il nostro miglior amico, ne hanno uno i nostri nonni, ne hanno uno le persone che abbiamo dimenticato e ne hanno uno perfino i nostri peggior nemici.
Ci sono tramonti belli e meno belli, ma tutti hanno diritto di essere visti e vissuti perché tramonto è qualsiasi segno un uomo decide di lasciare alle sue spalle. Purtroppo nessuno può indicarci dove e come, in tutto quel barattolame che ci sfiora quotidianamente, si nascondano i tramonti. E' per questo che c’è così tanta gente pigra che non ha voglia di cercare... e che non crede di aver bisogno di una collezione di tramonti.
Sono gli stessi che non si sforzano di creare niente, e che svaniscono nel nulla senza lasciare dietro di sè nemmeno una piccola scatola di latta, pensando che non sia importante. Invece, quando saremo lontani o abbandonati, dimenticati o scomparsi, saranno proprio quelle scatole la sola cosa che resterà di noi alle persone che ci hanno conosciuto o vorranno conoscerci. Catturare un tramonto per loro è un modo per poterle ringraziare o toccare.
Così l'augurio migliore che si possa fare, oltre quello di trovare la strada verso il proprio tramonto, è di non dimenticare di sbirciare anche dentro i barattoli - e i tramonti - degli altri.
Potremmo restarne sorpresi...

Nessun commento:

Posta un commento